Plaukti baidarėmis? Per lietų? Su nakvyne palapinėse prie +5 C°? Būnant jau ir taip peršalusiam?.. ŽINOMA PASIRAŠAU!

Tiksliau, ne visai pasirašiau. Buvau šio įvykio kaltininkas – Jago pasiūlė idėją gimtadienį su STent atšvęsti baidarių žygyje ;) O kaip tokiam dalykui atsispirsi…

Dieną prieš žygį žengiu protingą žingsnį: nuperku trisezonius miegmaišius sau ir Naz. Užbėgdamas už akių, apie savajį pasakysiu, kad daiktas vertas savo kainos (350 LTL) – vilkėdamas vien apatinį trikotažą, išmiegojau kuo šilčiausiai. Tiesa, vienas trūkumas man asmeniškai – pilnai užsisegus, pasidaro pernelyg ankšta pečiams, o ėmiau didžiausiąjį dydį…

Žygio diena prasideda 7 valandą ryto. Už lango – beveik šviesu, vėsoka, lynoja. Sulaukiu pirmojo skambučio iš nebedrįstančių plaukti tokiu oru. Baidarė atkrenta. Na, ką padarysi. Po skambučio Jago, paaiškėja, kad tokių atkrituolių ir dar vienas ekipažas. Oh well.

Tradiciškai vėluodami startuojame. Visą kelią lyja – tai stipriau, tai silpniau, ir nustoja kaip tik tada, kai išsilaipiname. Baidarių nuleidimui pasirenkiame ne Lakajos ežerą, o Lakajos (upės) pakrantės tašką, visa valanda sutrumpinantį plaukimą. Tuoj prisistato vietinė moteriškė ir pradeda moralizuoti, kaip mes čia šiukšliname (tik pradėjus išsikrovinėti daiktus iš mikroautobusiuko) ir suardysime krantą leisdami baidares į vandenį. Mes ją mandagiai pasiunčiame turkštis*, o jai nuėjus, baidarių nuomotojas Arvydas paaiškina, kad ji čia bandė nusitręšti babkių, bet pamačiusi, kad čia ne jos žemė, o kaimyno, iš kurio baidarininkas nuomoja žemę, nelabai stengėsi.

Startuojame. Po kokio pusvalandžio ar daugiau paaiškėja, kad Yvlo ir labai pagiringo/valandą temiegojusio Rtfb ekipažas, startavęs paskutinis, sugebėjo nuplaukti į priešingą pusę, t.y. prieš srovę… Incidentas aiškinamas tuo, kad visos kelionės ir baidarių nuleidimo metu Rtfb pastoviai išsiturškinėjo, tad pirmąkart šia trasa plaukiantis Yvlas paprasčiausiai nusprendė, jog Rtfb nurodyta plaukimo kryptis tėra eilinis jo pokštas. Vargšui Rtfb beliko murksoti baidarės priešakyje ir taisyti sveikatą grynu oru…

Rudeninė Lakaja pademonstravo savo klastingumą: traškėjo (mano) ir skilo Jago akiniai lendant po apgaulingai žemais tilteliais, su visa koža ir kitais rūbais maudėsi Dievas, išlipinėdamas į krantą galutiniame taške… Tiesa, užtat persinešinėt baidarę reikėjo vienui vienintelėje vietoje.

Antrą pirmosios dienos plaukimo pusę pradėjo lynoti. Bet neypatingai baisiai – ne taip, kad pradėtum svajoti apie valytuvus ant akinių :) Žinoma, išlipus papietauti (tai reiškia – nustojus irkluoti) su įdrėkusiais drabužiais buvo vėsoka, bet – vėlgi, nieko pernelyg baisaus. Likus kokiam pusvalandžiui iki stovyklavietės, lietus nurimo ir daugiau nebeįsijungė.

Nakčiai apsistojome tradicinėje vietoje, t.y. ten pat, kur stovyklavome ir pirmajame STent plaukime baidarėmis, stovyklavietėje prie atodangos. Beveik viskas taip pat, yra netgi antra kompanija, tiesa, ne plaukeivių, o jauna šeima, atvažiavusi mašina.
Išmėginame Jago „Fiskars‘ą“ – super daiktas! ~10 cm skersmens rąstas perkertamas per kokias ~5 minutes, pernelyg nepavargstant :)

Jau visiškai sutemus, Naz ir Jago su kiklopu ant galvos patraukia į mišką grybauti ir grįžta su pilnu katiliuku grybų :D Ilgai neužsinaktinėjame ir apie 11 vakaro jau esu savo naujajame miegmaišyje. Su STent gimtadienio dovana – skeletiniu Leatherman’u – šalia. AČIŪ! ;)

Rytas, net ir išlindus iš palapinės su dar šiek tiek drėgnais po vakardienos rūbais, pasirodo gerokai šiltesnis, nei tikėjausi. Po truputį subunda ir kompanija. Pirmi Rtfb žodžiai: B#@t, visą naktį palapinėje – nė lašo vandens… Teko tvoti alų…“ Besikrapštant ir bekuriant laužą išlenda saulė, rudenėjantis miškas sublizga voratinkliais ir kitais savo gražumynais. Papusryčiavę greitai su Naz susipakuojame stuffą ir patraukiame į mišką. Po keliolikos minučių grįžtame su šituo:

Gaila, kad turime paskubėti – dėl tam tikrų aplinkybių kelionę turime baigti 15 val. Mielai būčiau pasibastęs po saulės vagojamą rytinį mišką ilgiau.

Labai gerai, kad pirmoji diena buvo lietinga ir apsiniaukusi – antraip antrąją dieną nebūtume pajutę viso saulėtos dienos, praleistos upėje, kaifo – oras būtų tapęs tiesiog rutina, į kurią nelabai kreipi dėmesio. O čia – žvilgantis vanduo, rudeniškos saulės nuauksinti meldai ir tebežaliuojantys medžiai. Aišku, šiek tiek trūko lapų margumo, už miesto ribų viskas dar žalia, o ir mieste tik pradeda keisti spalvas.

Kitas didelis kelionės kaifas – upe plaukiame vieni. Jokių kitų baidaristų grupių, net ir pakrančių gyventojų beveik nėra. Ypatingai tai pasijaučia įplaukus į Žeimeną, kur ant atodangų nematyti nė vieno gyvo padaro (tiesa, murkso priparkuotas vienišas mikroautobusiukas, bet ir tas kiūto sau atokiai, nedrumsdamas tylos).

Atplaukiame be nuotykių, tik tenka pastebėti – gerokai greičiau, nei vasarą. Dievas, plaukęs baidare pirmąkart, atlieka jau minėtą savikrikštos aktą :) Tiksliau, atplaukiame taip greitai, kad dar visą valandą tenka laukti transportinio mirkoautobuso, parvešiančio mums į Vilnių.

Žygio metu gimsta daug naujų genialių teoretinių išradimų (kompanija „Doesnothing“ anonsuoja kelis savo produktus) ir praktika pagrįstų mokslinių teorijų (aliuminio įsisavinimas per delnus, medienos – per kaktą), galų gale praturtinamas STent folkloras (žiūrėti išnašą įrašo pabaigoje ;).

Dėkoju visiems bendražygiams, nepabūgusiems rudeniškų oro salygų, Jago – už visą organizavimą (pradedant pačios kelionės organizacija ir baigiant maisto gamyba). Faktas, kad nebūna blogų orų, o būna tik blogas pasiruošimas – akivaizdus :)

________
* Lakaja lakaja, kokia tu plati…
   O toj Lakajoj… aukšlės TURŠKIASI!!!