Pradėsiu iš toli. Vaikystėje turėjau tokią knygą — “Žaisdami mokomės”. Ten žaidimo forma buvo pristatomos visokios cheminės, fizikinės ir technologinės žinios. Pavyzdžiui, įskėlus degtuko galiuką ir į atsiradusį tarpelį įterpus muilo, šis tapdavo savotišku varikliu – įmestas į vandenį toks degtukas ne plūduriuodavo vietoje, o plaukiodavo. Taip buvo aiškinamas molekulių judėjimas.
Kitas eksperimentas — iš aliuminio folijos išlankstytas malūnėlis, kuris, pastatytas 6iapus lango stiklo, pradėdavo suktis — tai yra, malūnėlio sparnus sukdavo fotonų srautas.
Tai buvo žymiai įdomiau ir suprantamiau, nei po poros metų mokykloje pradėti dėstyti chemijos ir fizikos kursai, nes ten viskas susivesdavo tik į vadovėlius ir lygtis bei formules, o praktiniai eksperimentai būdavo atliekami tik kokį kartą į trimestrą.
Tiesą sakant, jei mokykloje būtų buvę mokoma iš tokių knygų, galbūt net būčiau pasukęs fizikos ar chemijos mokslų keliu. Bet ne — vietoje to pasipainiojo kompiuteriai su — žinoma — žaidimais, ir štai turim, ką turim :)