Naujųjų laikų evagelija pagal Užkalnį

Ar aš atsimenu sovietmetį? Taip.

Tie, kas sako, kad vaikai iki trejų ar net ketverių metų neturi realių atsiminimų — kliedi, pernelyg absoliutina arba jų žinios yra pernelyg pasenusios. Ar vaikų raida bei psichologija nuo jų laikų jau gerokai progresavo. Nes pirmas mano visiškai lengvai datuojamas prisiminimas – dovanos įteikimas mano pustrečiojo gimtadienio proga: prietamsis kambarys ankstyvą pavasario rytą ir mažas (1:43) „Москвич 412“ modeliukas, vaizduojantis ГАИ, delne. Kadangi tai buvo pirmas mano pamatytas miniatiūrinis automobilio modelis gyvenime, tai paliko neišdildomą įspūdį – savo tikslumu, detalumu ir realistiškumu*.

Šitas

Tad pasitikint tokiu datavimu, aš dar septynerius metus buvau priverstas ragauti sovietmečio aromatus: stovėti eilėse prie bananų, dėvėti tuos jau anuomet man klaikius vaikiškus sandalus ir dar baisesnius beformius „baleto batelius“ su gumytėmis — kiek pamodernintas nagines, kurias visi vaikai namie naudojo kaip įprastas šlepetes, nes nebuvo nieko kito tam reikalui.

Teko ir matematikos vadovėliuose paskaičiuoti rublius bei kapeikas**, gauti velnių, kodėl popamokinėn išvykon į kažkokį ten muziejų atėjau be uniformos, nes visi kiti atėjo su ja, valgyti trikapeikes, gerti „Šaltuką“, „Varpelį“ ir „Apelsiną“ na ir visa kita.

Žinoma, neteko patirti daugumos giliojo sovietmečio idiotiozmų, bardakų ir pavojų, o dar ir vaikystė, kaip kad turbūt ir daugumai, viską paišo šiltom pastelinėm spalvom. Todėl visada įdomu tikrinti, kaip ten buvo kitaip ­— taip, kaip nemačiau, kaip atsimena kiti — tiek vyresni, tiek jaunesni.

Iki šiol panašia tema esu perskaitęs Ingos Liutkevičienės „Déjà vu. Vilnius 1974-1990“ – medžiagą, paruoštą pagal pokalbius su Vilniaus Vykdomojo komiteto pirmininku (mero ekvivalentu sovietmečiu) Algirdu Vileikiu.

Nesakyčiau, kad labai patiko, bet nesakyčiau, kad ir tragiškai blogai***. Pakankamai daug iki šiol man nežinotų užkulisinių faktų, bet būtų labiau patikę, jei faktais ir būtų apsiribota, o ne prikaišiota visokių kiek pamaskuotų teisinimųsi „o tai ką jūs tais laikais būtumėte padarę geriau?“ ar nostalgijos teisinimais „jo, buvo ne kas, bet tai buvo mūsų jaunystė“. Nes nostalgijos nereikia teisinti — visi mes žinom, kad diedukui prie caro buvo geriau, nes tada jam stovėjo, ir nėra apie ką čia tiek daug kalbėti.

Bet va iš šios A. Užkalnio knygos laukiau kiek kito dalyko — ne tik faktų, iliustratyvumo, lengvai skaitomo stiliaus, bet ir kontrastų — juodai baltų pareiškimų, kokiais jis netingi taškytis savo straipsniuose.

Tiesą sakant, tikėjausi kažko panašaus į to pasiutusio žiurkėno sovietinių laidų pergraužimus, tik kiek subtiliau: kadangi A. Užkalnis bent jau vienu metu pats neneigdavo sąsąjų su bebrais, tai tikėjausi skiedringo, bet sistemiško TSRS ąžuolų, kedrų ar bent maumedžių nuleidimo ir prikišamos medienos parazitų bei jų paplitimo priežasčių analizės.

Šiokiam tokiam mano nusivylimui, A. Užkalnis pateikė tiesiog miško ūkio kultūrų ir medienos pramonės šakų katalogą. Tas buvo taip, tas buvo anaip ir jokio žadėto evangeliškumo, tiesiog vadovėline medžiaga. Gerbimas Andriau, evangelijos rašomos tikrai ne taip. Kur dingo spiritas?

Bet labai smagus dalykas — išnašos****. Kai jos sudėliojamos taip, kaip šioje knygoje — tai yra gėris. Ne kažkokioje ten paraštėje, ne knygos gale (kas yra baisiausia, ir už ką reikėtų teisti pagal BK), o tame pačiame puslapyje, ir nė kiek nesumažintu tekstu, o tiesiog bokse, tarp teksto. Ir žinote ką? Jų norėjosi daugiau. Bent trigubai.

Reiškiu didelę pagarbą už iliustracijas. Nes jos dauguma atvejų ir techniškai gražios (nes apie emocinį atspalvį – kita kalba), ir taiklios, ir vietoje, ir matosi, kad pakankamai darbo įdėta jas parenkant. O jau ypač pagarba užpuola, kai įvertini santykį tarp to, kiek tų iliustracijų yra ir iš kur jos paimtos.  Nes bent jau prieš pusę dešimtmečio darbuotis Centriniame Archyve reikėjo pakankamai kantrybės ir human resources valdymo įgūdžių. T.y. mokėti apsieiti su archyvarėmis.

Jau sakiau — knyga nebuvo tai, ko tikėjausi, bet tai nereiškia, kad ji bloga. Anaiptol. Tiesą sakant, ji man sukniso visą darbo dieną – kai kurjeris ryte pristatė į namus, tai per visą dieną taip nieko ir nenuveikiau, tik rijau puslapius.

Parašyta, be abejo, gerai — nors to tipinio užkalniško stiliuko gana stipriai trūksta. Lyginti su nuosava atmintimi — įdomu. Ir gavau eilinį patvirtinimą, kad jaunesnio nei dešimties vaikio atmintis tikrai yra pakankamai galinga ir sugebanti atkreipti dėmesį į gana smulkias detales: knygoje labai daug naujienų neradau (išskyrus, žinoma, išimtinai suaugusiųjų pasaulio peripetijas – alkoholius, kurortinius romanus ir pan.), daugiau buvo lyginimo, su kuo teko asmeniškai susidurti, o apie ką tik girdėjau iš kitų pasakojimų.

Kažkur lyg skaičiau, kad knyga subalansuota tiems, kuriems gyveno sovietmetyje, bet aš manau, ji ne mažiau bus naudinga kad ir mano sūnaus kartai, gimusiai jau antrajame šio tūkstantmečio dešimtmetyje. Tiesiog nenuobodus ir dar neblogai iliustruotas vadovėlis. Mintyse pats dėliojausi akcentus, ką kada nors reikės pasakoti savam vaikiui apie savo vaikystės aplinką, tai čia gavau neblogą ir gyvai parašytą konspektą.

Ko labiausiai pasigedau knygoje? Rokiškiarabinoviškumo. Aštraus liežuvio ir įžūlumo. Provokacijų. Užvažiavimų, išlaikant patį nagliausią snukį. Nosies baksnojimo į didelę raudoną balą su nekokiu kvapeliu.

Knygos reklaminėje kampanijoje berods buvo šūkis apie užvažiavimą šlapiu skuduru per sovietizmo marmūzę, bet, deja, tai tapo melagingos reklamos pavyzdžiu. Gaila.

Na bet gal Rokiškis dar ką išleis.

_______________

* Vertinant tų laikų matais, žinoma.

** O kaip išdidžiai po keleto metų, skaitydami uždavinių atsakymus balsu, tuos rublius ir  kapeikas keisdavome „litais“ ir „centais“! Nes jau buvo vagnorkių laikai, ir jau net ir ketvirtokai žinojo, kad nacionalinė laisvos Lietuvos valiuta buvo ir tuoj vėl bus litas, tik vadovėlių, žinoma, niekas taip greitai nepakeitė.

*** Bet jei bandyti apibūdinti bendrą knygos nuotaiką – kažkas tarp pilkumos ir nykumos, lygiai kaip viršelis. Gal čia konceptualiai bandyta dar įtikinamiau perteikti erą, apie kurią pasakojama?

**** Specialiai šios knygos garbei aš čia jas irgi darau.