„Enderio žaidimą“ perskaičiau labai vėlai – pradėjęs savo ketvirtąją gyvenimo dešimtį. Ir, sakyčiau, tai labai gerai – kažkodėl sakoma, kad čia knyga paaugliams (su kuo iš dalies galima sutikti), bet jei būčiau šitą dalyką skaitęs paauglystėje, visa tai būtų suėję kaip geras, intensyvus bajavykas su kai kur gal kiek pernelyg pretenzingomis filosofijomis.
Dabar, kai skaičiau knygą, jau pats turėdamas vaikį, visi tie bajavykizmai atrodė tik kaip fonas, o į pirmą planą išlindo labai daug visokių smagių dalykų, kaip psichologinis teroras, vaikystė, paaukota smurtui vardan visų išgyvenimo, visokios ten filosofijos ir visa kita.