Šiaip jau aš aprangos atžvilgiu esu gana abejingai konservatyvus. Savo pirmąją odinukę nešiojau 10+ metų, diržą, už pirmąją gyvenimą algą nusipirktą dešimtoje klasėje*, nešioju iki šiol. Bet va marškinėliai – kitas reikalas.
Nes marškinėliai – rūbas unikalus. Tiksliau, tai rūbas, atliekantis dar ir plakato ar vizitinės kortelės funkciją. Jei tik nori, žinoma. Nes galima vilktis kažką neįsimintino ir tiek to vargo. Bet jei tik žmogus nori, marškinėliai apie jį gali pasakyti labai daug. Ir ne tik apie vilkintįjį.