Pacific Rim
Sakykime taip – aš tikiu technologijomis. Aišku, žodis „tikėti“ turi gana stiprų emocinį užtaisą – koks nors gudrafonas ar 3D printeris man tikrai nėra religija (religijoms, išskyrus jų istorinį-kultūrinį pjūvį, išvis esu alergiškas) – bet aš tikiu, kad mes galime sukurti gerai, o nuo to, kad kažką sukūrėme, gali tikrai tapti geriau ir patogiau.
Aš taip pat labai mėgstu fantastiką. Maginę – mažiau, mokslinę – daugiau. Mėgstu, nes manau, kad jei nesvajosi, tai nieko ir nesukursi. O kūryba, mano požiūriu, yra viskas. Kitaip neįdomu.
Ir aš mėgstu robotus. Ne, nemanau, kad jie pakeis žmogų – ar mus išnaikins (žinoma, jei robotika ir Dirbtinis Intelektas bus kuriamas vadovaujantis sveiko proto principu, daugmaž prisilaikant romantiškų, bet ir gana logiškų trijų Azimovo robotikos taisyklių).
Todėl, sudėjus visus šituos dalykus, nenueiti į „Pacific Rim“ tiesiog negalėjau :)
Tiesa, reikėtų apibrėžti, kas yra robotas. Vieniems tai yra bet kokia antropomorfinė mašina, kitiems – įrenginys, vykdantis fizinę (t. y. peržengiančią vien matematinių veiksmų) užprogramuotą veiksmų seką, tretiems – konstruktas, savarankiškai reaguojantis į aplinką pagal jam nurodytus parametrus.
„Pacific Rim“ iš tiesų yra apie pirmąjį iš išvardintų tipų. Tiesą sakant, robotai šiame filme – tiesiog laaaaabai dyyydeli egzoskeletai, kurių operatorius vis dėlto yra žmogus. Ir maža to, kažkodėl lindi paties konstrukto viduje*.
Pastarasis dalykas man pasirodė neįtikinamiausias. Mes jau nuotoliniu būdu valdome dronus (bepiločius žvalgybos ir kovinius lėktuvus). „Avatar“ pateikė išties neblogą idėją, kuri pratęsia dronų koncepciją – kam pačiam fiziškai lįsti į konstruktą, jei vienais ar kitais būdais galima valdyti iš saugaus atstumo? Manau, būtent tai ir yra panašių technologijų ateitis.
Taip pat man užkliuvo pasirinkta robotų forma. Pripažinkime – objektas, kuris į stabilų paviršių remiasi vos dviem taškais ir kurio svorio centras yra aaaaukštai, kovinėse sąlygose nėra toks efektyvus, kaip objektas, kuris į pagrindą remiasi kokiais šešiais taškais, ir kurio svorio centras yra žemiau ar prie pat žemės (nors žinoma, tada jis nėra toks judrus ir lankstus vertikalės atžvilgiu).
Jei aš kurčiau tokį megakovinį konstruktą, daryčiau jį kokio aštuoniakojo skorpiono principu – daug galūnių (kad praradus kelias, ir toliau galima būtų pakankamai efektyviai manevruoti) ir su žemai esančiu svorio centru.
Naz iškart užginčijo – čia gi jėgeriai tokie tam, kad operatorius galėtų geriau susitapatinti su jais, t. y. kad būtų kaip nuosavas kūnas.
Sistemos dizaino klaida, atsakiau. Leisk operatoriui jaustis kaip savo kūne, bet dubliuok (žinoma, su papildomais sinchronizavimo ir autonominio pathfindingo algoritmais) galūnių veiklą, ar ką. Tokios struktūros egzoskeletas kovoje tau padėkos.
O šiaip – gražu. Ir su 3D nepersistengta, akių ir smegenų nevargina – kaip labai gerai pastebėjo Naz, 3D erdvė traukiasi tolyn nuo žiūrovo, o ne bando šokiruoti į žiūrintįjį lekiančiomis skeveldromis. Nors man asmeniškai keista tai, kad nors filmo pasaulyje jau ir naudojamos trimatės hologramos, pačių jėgerių kontrolės panelėse labai daug fizinių mygukų. Juk būtent čia ir galėjo atsiskleisti visas 3D kino grožis!
Filmo kūrėjai neabejotinai turi humoro jausmą. Ir gerą. Scena su inertiniais rutuliukais biure gal ir buvo kiek WTF, bet ten, kur du gigantai jau keliolika minučių kalasi uoste, bet pora paukščių flegmatiškai nuo knechtų nuskrenda tik tada, kai monstrai, apsiausti liepsnų šydo, priartėja tik per kokius tris metrus – EPINĖ!
O pabaigti norėčiau išties kaip reta taikliu Lietuvos fantastės Hertos Matulionytės-Burbienės apibūdinimu:
Pažiūrėjau vakar „Pacific Rim“.
Nematę manęs klausinėja – nu, kaip?
Sakau, Transformerius matėt?
Uhu, matėm.
Tada, jei Transformeriai būtų romantiškas 15 metų paauglys, rašantis eiles, tai „Pacific Rim“ – pikts vyruks iš specnazo
Aš dar pridėčiau – pikts vyruks iš specnazo, nesėkmingai besigydantis nuo megalomanijos. Kas iš tiesų šiuo atveju yra tik dar vienas privalumas!
__________
* Akivaizdu, kodėl. Kad dramatiškiau būtų. Čia gi filmas.
