Mini prekybcentris šalia namų. Įžengiu į salę, braunuosi per makaronų, limonadų, aliejų, arbatų, konservų lentynas. Sutinku vieną kikenančią pardavėją. Kitą.

Aha, kažkas linksmo vyksta, reiškia. Gerai.

Išeinu į erdviausią parduotuvės vietą – prie šaldytuvų – o ten vežimėlį stumdo bobutė, ir visu balsu sau pasakoja, ką mato:

– NATŪRALI DVARO GRIETINĖ! LITAS DEVYNIASDEŠIMT DEVYNI! IR PIENO ŽVAIGŽDŽIŲ GRIETINĖ, LITAS SEPTYNIASDEŠIMT DEVYNI. KURIĄ IMT? AHA, GERAI! AGOTOS DUONA, DU KETURIASDEŠIMT DEVYNI, URTĖS DUONA SU SAULĖGRĄŽOMIS, DU AŠTUONIASDEŠIMT DEVYNI! AHA, BRANGIAU, BET SU SAULĖGRĄŽOMIS! GERAI, IMSIU AGOTOS!

Aš nieko prieš, jei žmogus nori su savim pasikalbėti. Ir suprantu – amžius, problemos su klausa, tenka garsiau šnekėti. Ir šiaip – ne kokia asociali bobutė, o akivaizdžiai prisižiūrinti – tiesa, chalatas/suknelė lygiai toks, kokį mano močiutė 1986-aisiais dėvėdavo, skarelė irgi tų laikų, bet viskas švaru, tvarkinga. Žodžiu viskas OK, laisvę tokioms bobutėms.

Ir tik apsilenkęs su bobute bei patekęs į kitą jos pusę, pastebiu, kad šiuolaikinės bobutės ausyse segi ne tik auskarus, bet ir mobiliojo ryšio bluetooth ausines-mikrofonus.