Kalbos… Čipsai!
Žinote, kas skatina mokytis naujas kalbas?
Vaikai, žinoma.
Įsivaizduokite – turite pakelį čipsų. Nesate tikri, ar jūsų turimas variantas patiks Jūsų Geresniajai Pusei, bet jei taip tiesiai paklausi – šalia esantis vaikis išgirs, supras ir garantuotai užsinorės (nes ką jau ką, o čipsus jis, deja, mėgsta). O mes kažkaip nusprendę, kad jam (dar dvejų metų neturinčiam) kažkaip su čipsais, alum ir mergom prasidėti kol kas per anksti.
Tad kol kas tokiais ir panašiais atvejais naudojamės anglų kalba. Bet čia variantas kokiems 2-3 metams, maksimum. Atsargoje turim dar rusų kalbą, bet čia irgi neilgam.
Paskaičiavau, kokiomis kalbom galiu paklausti „Turiu čipsų su paprika. Nori?“
Supratau, kad tik lietuviškai, angliškai, rusiškai (ačiū vaikystės kiemui ir televizijai), lenkiškai (ačiū lenkiškai televizijai, per kurią ne tik „Duck Tales“, bet ir „Rambo“ kažkada rodė) ir vokiškai (ačiū pirmajai mokyklai, t. y. dabartinei Daukšos vidurinei).
Lotynišką gramatiką su užsilikusio universitetinio vadovėlio pagalba irgi kažkiek išlaužčiau, bet kažkaip abejoju, ar senovės klasikai turėjo žodį čipsas, o kokia nors plokščia bulvė gali per klaidą būti suprasta ir kaip bulvių plokštainis (žmogiškai – kugelis), kas būtų ne visai adekvatu.
Per Bliubliu.com kažkiek čiupinėju svėjų švedų kalbą. Nes manau, čia viena egzotiškesnių, vertinant bendromis politekonominėmis Lietuvos aplinkybėmis artimiausiu metu.
Turiu omenyje, kad visas šitas kalbas (ar bent kalbų grupę) smalsumo ar pykčio vedamas turės pramokti vaikis – t. y. tėvų slaptakalbė ar jos kitimas juk turėtų inspiruoti perkąsti naujus kodus?
Tai va klausimas – į kur dar galima būtų kreipti lingvistinį lavinimą, kad ir pačiam nebūtų pernelyg ekstremalu (visokie ten araberenai), ir kad visai šeimai naudinga būtų?
hau
2013 birželio 10 at 23:43
Su pora klasiokų kadaise mokykloj buvom susigalvoję ženklų abėcėlę. Viena raidė – viena kombinacija pirštais. Pasiteisino ir slapukavimo, ir nusirašinėjimo tikslais :)
Adis
2013 birželio 11 at 10:10
Hm. O čia nebloga idėja!
Tik ne savo kurt, o jau esamą gestų kalbą mokytis. Kad galima būtų pasiklausyti, ką ten kurtieji kartais taip intensyviai gestikuliuoja ;)
Ačiū! :D
hau
2013 birželio 11 at 19:09
Iš tikro pagražinau su tuo „susigalvojom“. Kaip pagrindą ėmėm esamą abėcėlę ir tik kelias raides savo pridėjom (jau neatsimenu, kam tų papildymų reikėjo… gal kokia raidė negražiai rodėsi :D). Nuo nulio kurti aišku neapsimoka.
Dėl kurčiųjų „klausymosi“ – jie gestais rodo sąvokas, o ne raides, tai čia reikėtų biškį kantrybės tam reikalui perkąst. Man asmeniškai buitiniam slapukavimui abėcėlę išmokt atrodo daug paprasčiau.
Tiesa, dėl gestų kalbos dar įdomus momentas, kad jos skiriasi priklausomai nuo šalies. Tai užsieniečius irgi ne taip lengva „nužiūrėt“ :)
Saulius
2013 birželio 11 at 13:25
Gali ir brolių latvių pasimokyt. Kalba nesunki, bet pakankamai gerai „užkoduota“, vidutiniai nežemaičiai jos neįkerta. O šiaip tai pilna tų kalbų, tik klausimas, ar apskritai yra kokio pagrindo jas kažkiek daugiau mokytis… Kol esi jaunas ir nežinai, ko iš gyvenimo nori, tai gali mokytis ir galvot, kad „gal pravers“. O kai susitupi biškį, tai ir matai, kad tos anglų ir rusų — per akis. Lenkų gerai, kai reikia statyboms apsipirkinėti, o daugiau tai nežinau. Galėčiau japonų pamokyt, kalbėti ir susikalbėti nesunku, tik raštas užpisa.
hau
2013 birželio 11 at 19:27
Latvių gerai, tik jei kalbam apie tokį momentą, kai rusų nebegelbėja, „kartupeļu čipsi“, o tuo labiau „alus“, jaunojo seklio iš vėžių neišmuš. Nebent naudot taktiką, kad „Vai tu gribi dzērt alu?“ sukels klausytojui juoko protrūkį, o per tą laiką tie, kam reikia, išgers alų. Bent man tai net ir po kelių metų žinojimo vis dar labai juokinga, kad latviškai norėti yra „gribēt“.
Saulius
2013 birželio 11 at 21:38
Adomai, žinai, pagalvojau… o visgi nafig tu tokiam amžiuj pratini vaiką prie sukčiavimo? Juk realiai tu sukčiauji. Arba atsimazini. Gerai, tavo vaikis nori čipsų, o tu NENORI, kad jis jų gautų. Tai kaip, jis iš tavęs juos atims ar ką? Kiek jis sveria? :-) Yr jau 12 kg? O tu? Su alum tas pats – negi duosi paragaut, kad žinotų ar skanu, ar ne? A jei netyčia patiks? Karoč, pasikartosiu: jei bijai, kad vaikas rėks, kai tu klausi žmonos, ar ji nori čipsų, tai gal tada nevalgyk tų čipsų? Nes kad ir kiek ten su tom kalbom žaisi, vieną dieną išlįs ir nežinai, kaip atsilieps. Galų gale, tu juk tėvas, imk reikalą už ragų, o ne išsisukinėk.
Hau, blė.
Adis
2013 birželio 11 at 23:24
Sauliau, labai nemėgstu aiškinti anekdotų, bet čia kaip ir bajeris apie čipsus buvo. Kaip ir apie alų ir mergas (su alum yra atskira istorija, kaip sūnus mane į blaivybės kelią vedė, fizikinius skysčių tyrimus su Leffe – iš 2L talpos kliokiančiu į (tuščią) vonią – darydamas, kol pats telefonu kalbėjau :)
Bet jei žiūrint daugmaž rimtai, aš iš visų savo gausių plaukų pašaknų už mokymąsi per gamification. Per iššūkius, užduotis, o ne per vadovėlius. Ypač – jauname amžiuje.
Saulius
2013 birželio 12 at 8:26
Nu taip taip, čipsai čia tik simbolis :-)
Desath
2015 rugpjūčio 10 at 19:55
Kai jau išmoks, ką reiškia žodis čipsas (ar chips), vartokit britišką crisps, vis ilgiau užtruks, kol išsiaiškins.