– Pradėti, matyt, reikėtų nuo to, – kiek patylėjęs vėl prašne­ko Redžis, – kad jumyse krebžda visokios nepagrįstos baimės, o kelia jas mano vampyriškoji prigimtis. Bet aš nieko neužpuldinėju, nakčia nesėlinu suleisti dantų miegančiajam į kaklą. Taip sakydamas, turiu omeny ne tik savo draugus, į kuriuos mano požiūris toks pat senamadiškas, kaip ir kai kurių kitų čia sėdinčių senamadžių. Kraujo aš neragauju. Jokiomis aplinkybėmis, niekada. Atsipratinau nuo jo, kai tapo man problema. Pavojinga problema, kurią įveikti buvo nelengva.

– Įjunkis, – tęsė netrukus, – virto tikra bėda taip tipiškai, kad nors vadovėlį rašyk. Jaunystėje mėgdavau… hmmm… pasismaginti geroje kompanijoje, šiuo atžvilgiu niekuo nesiskyriau nuo daugumos bendraamžių. Juk irgi buvote jauni, žinote, kaip nutinka. Tik žmonėms egzistuoja tam tikra draudimų ir apribojimų sistema: tėvų valia, globėjai, viršininkai, svarus vyresnio žmogaus žodis, dar papročiai. Mūsuose – nieko panašaus. Jaunimui suteikta visiška laisvė, ir šis ja naudojasi. Ir kuria savus elgesio modelius, savaime suprantama, kvailus – iš jaunatviškos paikystės. Ką, negersi? Tad koks tu vampyras? Negeria? Tad ir nekvieskite jo, vakarėlį tik sugadins! Vakarėlių gadinti nenorėjau, o mintis apie tai, kad galiu prarasti draugijos palankumą,man kėlė siaubą. Štai ir linksminausi. Išgertuvės ir orgijos, nugėrimai ir poūžiai… Per kiekvieną mielą pilnatį lėkdavome į kaimą ir nusiurbdavome pirmą pasitaikiusį. Prisikliukindavome paties blogiausio, prasčiausios rūšies… hmm… skystalo. Mums būdavo nė motais, kieno, kad tik… hmmm… kuo daugiau hemoglobino… Anokios linksmybės be kraujo! Negurkštelėjęs net prie vampyrės nedrįsdavau prisigretinti.

Redžis nutilo, susimąstė. Niekas netarė nė žodžio. Geraltas pajuto siaubingą norą išgerti.
– Linksmybių vis daugėjo, – tęsė vampyras. – Kuo toliau, tuo blogiau ir blogiau. Kartais, įklimpęs į daugiadienes, kripton negrįždavau po tris keturias naktis. Tiek… skysčio, kiek anksčiau tik juoką keldavo, dabar pakakdavo, kad nebeveiktų stabdžiai, bet tęsti gertynių tai netrukdė. Gal įdomu, kaip reagavo gentainiai? Vieni draugiškai papriekaištaudavo, žinoma, už tai ant jų siutau. Kiti dar paragindavo, iš kriptos tempdavosi į pokylius, net… hmm… objektus pakišdavo. Ir lėbaudavo mano sąskaita.
Milva, vis dar tiesinusi strėlių plunksnas, kažką piktai sumarmėjo. Cahiras baigė taisyti batą ir apsimetė užmigęs.

– Galiausiai, – tęsė Redžis, – pasireiškė grėsmingi simptomai. Pramoga neberūpėjo, draugai tapo visiškai nebereikalingi. Pastebėjau, kad puikiausiai galiu be jų apsieiti. Reikėjo tik kraujo, net jei gerti tekdavo…
– Su veidrodžiu? – įsiterpė Vėdrynas.
– Blogiau, – ramiai atsakė Redžis. – Veidrodžiuose aš neatsispindžiu.

Jis vėl patylėjo.
– Susipažinau su viena tokia… vampyre. Santykiai galėjo išsivystyti į rimtą meilę. Lioviausi šėliojęs. Deja, neilgam. Paliko ji mane. Tada pasiutau gerti antra tiek. Kaip žinote, sielvartas, nuoskauda – idealios dingstys. Kiekvienas mano suvokiąs, kad tai – saviapgaulė. Net ir man taip atrodė. O iš tikrųjų tik praktiškai pritaikiau teoriją. Nusibodo? Jau baigiu. Galiausiai ėmiau elgtis neleistinai, visiškai nederamai – šitaip nesielgia anei vienas vampyras. Pradėjau skraidyti girtas. Vieną naktį vyrukai pasiuntė mane į kaimą pargabenti kraujo, Pramoviau pro merginą, einančią prie šulinio, įsibėgėjęs vožiausi į rentinį… Kaimiečiai vos nenudėjo, laimė, neišmanė, kaip tai daroma… Subadė mane kuoliukais, nukirto galvą, apliejo švęstu vandeniu ir užkasė. Įsivaizduojate, kaip jaučiausi prabudęs?
– Įsivaizduojame, – apžiūrinėdama strėles, atsakė Milva. Visi sužiuro į ją nustebę. Lankininke kostelėjo ir nusigręžė. Redžis vos pastebimai šyptelėjo.
– Jau baigiu, – pakartojo. – Karste turėjau apsčiai laiko apmąstyti savo gyvenimą…
– Apsčiai? – paklausė Geraltas. – Kiek?
Redžis pažvelgė į jį.
– Profesinis smalsumas? Apie penkiasdešimt metų. Kai pagaliau regeneravausi, nutariau suimti save į nagą. Buvo nelengva, bet man pavyko. Nuo tada nebegeriu.

©1996 Andrzej Sapkowski, „Chrzest ognia“