Egzorcizmas. XVI a. medžio raižinys
Pietavome trise: A-vardė (vardas „Uoloms“ žinomas), J-varda (vardas „Uoloms“ irgi žinomas) ir ašai. Pietavome viduryje darbo dienos, kažkur per numerio dedlaino vidurį. Neatsimenu, kada tiksliai tai buvo, kaip ir neatsimenu temos, nuo ko visa tai prasidėjo, bet labai nesiplėtojant, A-vardė pareiškė:
– Nu nesuprantu tų, kurie visą dieną rašę, dar rašo kažkokį blogą.
Ašai, kaip ir J-varda, beveik rimtai pasipiktinome (vardan tiesos, reikia paminėti, kad J-varda pati ne tik netinklaraštinėja, bet kaip deklaravo kitame pokalbyje, išvis ne darbo metu kompo stengiasi nejungti) ir puolėme ginti gerą tokių blogintųjų vardą.
– Bet vis tiek nesuprantu. Visą dieną prie kompo, visą dieną rašai, ir dar po darbo rašyt? Manęs niekas varu nenuvarytų…
Diskusija truko neilgai, o ir išvadų nebuvo prieita jokių – kiekivena pusė liko prie savo nuomonės ir patyrimo, bet… žodis buvo ištartas, ir…
… nuo to pokalbio „Riedančiose Uolose“ nepasirodė nė vienas įrašas ;) Ir taip – pustrečio mėnesio.
Tad gal jau pats laikas pertraukti užkeikimo pančius, ar kaip ten skambiai rašo fantasy knygose ;)
