Šiandien – sukaktis. Prieš penkerius metus baigėsi vieno pirmųjų Lietuvos alternatyvos pionierių, Artūro Baryso „Baro“ gyvenimas. Šiapus.

Na bet kiek trumpai teko jį pažinti, tai kiek įsivaizduoju – jis pats šia proga tik pradėtų smagiai kikenti :)

Pirmą kartą Barą įsidėmėjau… na, nenuostabu, Antakalnio melomanų turgelyje, kokiais 98-aisiais :) Atleiskite už atvirumą, bet tuomet kažkodėl pagalvojau, kad bomžas. Toks neįprastas bomžas – be tradicinės kvapo aureolės, ir dar kažką kalbantis apie (tuomet dar beveik negirdėtas) grupes.

Antrasis atminties blyksnis – mūsų pačių organizuotas 2003-iųjų „Metalikonas„, tuometiniame „Pergalės“ ex-kinoteatre. Ant scenos – D.A.R., o Baras – antroje eilėje nuo scenos. Toks susidomėjęs ir kartu kritiškas žvilgsnis. Gaila, kad tuo metu dar nefotografavau…

Na o trečias atminties kadras… Tas pats Antakalnio turgelis, pats tuometinės žiemos įšaltis, turbūt arti varganų -15°C. Klūpiu prie kažkurio pardavėjo, apšalusiais pirštais versdamas kompaktų krūvas. Šalia abiem keliais ant sniego atsiklaupia Baras, pasitiesdamas savo amžinojo palto skvernus. Irgi įninka knistis.
– Šitą girdėjai?
Pašnairuoju. Baro žvilgsnis – prikaustytas prie kompaktų dėžės, bet į mano pusę atsukta ranka. Su kažkokiu kompaktu kruvinai raudonu viršeliu.

Deutsch Nepal – Tolerance.

Va taip ir prasidėjo mano pažintis su kreivąja alternatyva… :) Iš tiesų – nenoriu čia evangelizuoti Baro, greičiausiai ilgainiui pats vis tiek anksčiau ar vėliau būčiau priėjęs prie tos kitos muzikos pusės, na bet kad jis užvedė – tai faktas. Ir ačiū jam už tai.

Vėliau dar keliolika kartų buvome susitikę tame pačiame turgelyje, keliuose baruose. Užklaustas, visada mielai ką parekomenduodavo, tiesa, vardan šventos teisybės pasakysiu, kad retai kada prisiruošdavau tų rekomendacijų susiveikti ir perklausyti. Bent jau tol, kol jis buvo gyvas.

Nebuvo jis šventasis, anaiptol. Greičiau priešingai. Bet tuo ir velniškai įdomus. Keistas. Bet tiesus ir visiškai nuoširdus. Toks nuoširdus, kad tiesiog galima pavydėti.
Iš dalies – galbūt dėl to, kad tikrai gyveno pagreitintai.

O po metų netikėtai atėjo žinia, kad nebėra jau jo. Nebuvo jis man nei draugas, net ir pažįstamu sunku būtų buvę pavadinti – bet vis tiek labai gaila. Išskirtinė ir neįtikėtinai įdomi asmenybė, o ir kiek tenka susidurti – palikusi ryškų pėdsaką daugelio atsiminimuose.

Ech, kad tik būtų tokių kuo daugiau…

[video:youtube:4OoWoF3hH1o]

Už „intervo“ klausimus „žurnalistą“ neretai norisi tiesiog prismaugti. Ypač antroje dalyje, kurios tiesiog nesinori publikuoti. Bet viską gelbėja… pats Baras. Savo atsakymais. Paprastais, natūraliais, be jokios pozos. Ir filosofiškais. Ypač reaguojant į pačius kaimietiškiausius „najezdus“

[video:youtube:MUWL9oawMRM&feature=related]
Barai. Ramiai. Tu jau nemirei.