Tiesą sakant, čia ne spontaniškas kadras, o iliustracija vienam senam nuotykiui :)
Veiksmas prieš kokią porą metų. Anksti išeinu ir darbo, kaip tik kažkur prieš Kalėdas. Ir saulės šviesa – tokia skani skani: sodri, raminanti, kažkuo net solidi. Tiesiog lyg šviestų per idealiai išlaikyto tikro konjako butelį :)
Kadangi fotoaparatas po ranka, tai pridarau keliolika kadrų visomis kryptimis ir iš anksto džiaugdamasis būsimu vaizdu, važiuoju namo.
Deja, vaizdas, gautas nukrovus nuotraukas, visiškai nedžiugina. Įprastas mėlynai baltuojantis sniegas, jokių arbatos atspalvių, jokios ramybės. OK, turbūt užsimiršęs white-balance nesužiūrėjau. Tai kol saulė dar nelabai pajudėjo, griebiu kitą fotoaparatą ir lekiu laukan.
Antrasis kartas – jau bent dvidešimties minučių fotosesija. Pirštai kaip reikiant apšąla, bet išbandau kelis skirtingus WB variantus, nuo presetų iki rankinio.
Na ir koks vaizdas grįžus namo?
VĖL VISKAS TAIP PAT!!!
Ir tik trečiąkart besiruošiant į lauką su paskutiniuoju turimu fotoapratu, prisimenu, kad ši savaitė – pirmoji, kai nešioju fotochrominius akinius…
