Mėgstu vampyrinę tematiką. Tik kas mane joje dažniai erzina – visa ta perdėta romantika. Gotiška aplinka, meilės-seilės, gražuoliukės/gražuoliukai ir t.t. OK, porąkart – galima, bet kodėl viską štampuoti pagal vieną šabloną?

Mano nuomone, tokia – romantiškoji – vampyrų variacija visiškai nelogiška. Didelė gyvenimiškoji patirtis, ilga nemalonumų grandinė, patirta per neišvengiamai ilgą gyvenimą turėtų privesti prie ciniškumo, išmokyti valdyti žmones ir žvelgti į juos taip, kaip mes žiūrime į karvių bandas ar kiaulių fermas: tai – mūsų maisto ir gerovės šaltinis. That’s all. Ir tik visokie iškrypėliai vampyrai-zoofilai turėtų jausti romantiškus jausmus homo sapiens, na, gal dar kokie neturintys kuo rimčiau užsiimti VETH* ;)

Dėl ko čia užsivedžiau apie vampyrus? Nes noriu papasakoti apie naują Naz užtiktą serialą – True Blood. Kiek kitokį serialą vampyrine tematika.

Įsivaizduokite: daugmaž mūsų dienų pasaulis, tik jame… iš tiesų egzistuoja vampyrai. Tiksliau, jie egzistavo visada, tik štai, japonai (na kas gi daugiau, jei ne jie? ;) sukuria dirbtinį kraują (žr. įrašo iliustraciją), kuriuo vampyrai gali sėkmingai maitintis, ir, nebebūdami priversti slapta kandžioti žmogelių kaklus ar kitas, gerokai delikatesnes vieteles, nusprendžia oficialiai paskelbti apie savo egzistavimą plačiajam pasauliui.

Savaime suprantama, žmonija priima šią žinią suglaudusi ausis (ir kitas kūno dalis, kuriomis galima pridengti tas delikačias vieteles, taipogi tinkamas siurbimui) ir į vampyrus žiūri daugmaž taip, kaip žiūrėjo į negrus Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo laikais.

Na, gal ne visai taip. Negrų baltieji taip nebijodavo. O va vampyrai, išnirę į viešumą vos prieš keletą metų, paskui save velka neišvengiamą mitų šleifą, verčiantį žmogelius laikytis atokiau. Kraujasiurbiai gana intesnyviai bando integruotis į visuomenę – per TV vyksta diskusijos tarp agresyvių religinių atstovų ir vampyrų „profsąjungos“, ir panašiai, bet kol kas situacija vis tiek tokia, kad kai koks išblyškęs vaikinas įžirglioja į provincijos barą ir užsisako sintetinto kraujo, visi nuščiūva ir dėbso padilbomis.

Veiksmas vyksta kaip tik tokiame provincijos miestelyje, Luizianos valstijoje (beje, visose serijose dominuoja labai ryškus ir žavus Luizianos akcentas :) – karštoje, paskendusioje pelkėse, o naktimis aidinčioje pačiais įstabiausiais kvaksėjimais ir klykavimais (neprimena Bloodrayne? ;). Serijų protagonistai – telepatė baro padavėja, ir inteligentiškas netrukus antrąjį šimtmetį švęsiantis vampyras. Nieko sau porelė, ar ne?

Deja, taip. Sakau „deja“, nes serialo kūrėjai niekaip nesugeba išsisukti nuo romantikos ir abi minėtąsias personas vis stengiasi padaryti porele. Turiu pripažinti – iš pradžių tai netgi gražu, taip švelniai erotiška, bet labai greitai tie žvilgsniai ir nutylėjimai atsibosta, laimei, į antrą pirmojo sezono pusę ir nunyksta.

A, dar vienas dalykas. Nors seriale atsisakoma daugumos šabloninių vampyrų mitų, vienas, pasakojime tampantis esminiu, išlieka: vampyrai yra tiesiog liguistai susiję su seksu. Blogosios mergaitės serijose nuolat akcentuoja, kad nors kartą gyvenime pasimylėti su vampyru – tiesiog privaloma, o tikro vampyro kraujas paprastam mirtingajam veikia kaip viagrinio efektyvumo afrodiziakas – vienas iš veikėjų, aplinkybių priverstas nuryti keliasdešimt gramų V (taip seriale neoficialiai vadinamas pačių vampyrų kraujas, o ir kalbama apie jį kaip apie nelegalų narkotiką) vietoj kelių lašų, vėliau prisitrina pūslę ant delno, stengdamasis pats nuraminti savo libido…

Taigi, telepatiškoji padavėja (kurios talentas – girdėti žmonių mintis) turi plevėsą broliuką, kuris negali atsilaikyti prieš dailiąją lytį. O kadangi miestelyje šiosios pasirinkimas ribotas, tai berniokas stengiasi padraugauti su visomis, kurios tik leidžiasi. Bėda tik, kad va jau keli kartai, po jo naktinių nuotykių su merginomis, šiųjų akys taip ir nebesulaukia ryto šviesos… Ne, iš pradžių niekas beveik neabejoja, kad vaikis čia ne prie ko, ypač kai va, pašonėje visokie vampyrai veisiasi, bet…

Serialas – iš esmės detektyvinis. Bet mane jis užkabino toli gražu ne tuo – šiaip jau detektyvų nemėgstu. Be jau minėto neįprasto vampyriados vaizdavimo, užkabino antrinių veikėjų portretai. O jie – tikrai vykę. Įtikinami ir provincialiai spalvingi. O ir aktoriai – pakankamai neblogi. Pagrindiniu smuiku griežia Anna Paquin, daugumai turbūt įsitvirtinusi kaip Rogue iš X-Men„, smagiai juodaodį gėjų vaidina ir neseniai prieš kameras debiutavęs Nelsan Ellis.

Serijos kuriamos pagal Charlaine Harris apsakymų seriją „The Southern Vampire Mysteries„. Šiuo metu pagal pirmąją knygą sukurtas pirmas sezonas, nuo birželio vidurio JAV bus pradedamas rodyti antrasis.

Tad kodėl įrašo pavadinime „N-18“? Dėl sekso. Vietomis tai visai gražu, vietomis – vulgaroka, bet mano nuomone, viskas padaryta būtent taip, kaip ir turėtų būti. Tiesiog pasirinktas toks formatas, ir tiek. Tiesa, be sekso yra ir kiek purvinesnių scenų, bet ten jau akivazidus pomidorų padažas ir sakyčiau, jo specialiai tiek daug, kad jau greičiau su kelia šypseną, nei kokius nemalonius jausmus :)

Taip, tai – pakankamai alternatyvus TV serialas. Bet todėl ir verta žiūrėti, sakyčiau.

Na o visiškai pabaigai – pakankamai smagiai liguistas serijų intro, puikiai atspindintis serialo dvasią, bet neturintis visiškai nieko bendro su pačiu siužetu:

[video:youtube:SQEOh7oobTg]
__________

* (Vampires for the Ethical Treatment of Humans ;)