Savaitgalį pagaliau prisiruošėm sužiūrėti oskaruotąjį ( kirčiuoti kaip „auskaruotąjį„) hitą – Slumdog Millionaire. Ir dabar esu pasiryžęs paskelbti… NUOSPRENDĮ.

O nuosprendis yra toks: bent vieną kartą sužiūrėti tikrai verta. Visai smagus – ir bent jau dar man niekur nematytas – istorijos pateikimo būdas, pakankamai originali idėja (beje, filmas yra pastatytas pagal novelę, tad turbūt čia jau jos nuopelnas), aktoriai irgi parinkti sėkmingai.

Nevengiama priartėti ir prie tam tikros ribos, tiksliau, net kelių. Turiu galvoje tas ribas, dėl kurių jautresnių nervų žiūrovams filmo peržiūros metu galbūt būtų geriau nevalgyti. Ne, ten nėra kažko ultrabaisaus, tiesiog netikėta :) Ar tiksliau – nesitiki, kad taip gali būti, bet iš tiesų žinai, jog visgi gali.

Norisi pagirti filmo muziką. Tikrai tinkama, tikrai įdomi ir tikrai vietoje. Juk rodos, kai filmas apie Indiją, visur turi skambėti tas jų „murmurkina beEeEe, murmurkiIiIi…„, bet – ne! Kompozicijos turi ryškų kario* prieskonį, bet juo sėkmingai eksperimentuojama – galima išgirsti variacijų su lounge, visokia elektronika, netgi lengva šokių muzika.

Pats pasakojimas sukasi apie vaikinuką, žaidime „Kas nori būti milijonieriumi?“ (aha, ta pati franšizė, kaip ir pas mus per TV rodydavo, net teminė muzika identiška) sugebėjusį laimėti 10 000 000 rupijų (apie pusę milijono litų), kas dar net nepasiekus paties didžiausiojo prizo, jau sukelia žaidėjui rimtų problemų iš įtariosios teisėsaugos pusės. Siužetas nupintas taip, kad vaikis pasakoja epizodus iš savo gyvenimo, savo pasakojimu pagrįsdamas tai, iš kur sužinojo atsakymus į žaidime jam pateiktus klausimus. O ne vienu ar kitu būdu sukčiavo, kaip jį kaltina žaidimo vedėjas ir pati teisėsauga.

Filme pakankamai dramatizmo, ir laimė, jis nėra saldus. Greičiau – gyvenimiškai purvinas, telkšantis šiukšlinomis balomis lūšnynų kvartaluose, demonstruojantis vaikų išnaudojimą, jų luošinimą, netgi prostituciją. Bet kad ir kaip grėsmingai visa tai skambėtų, vaizdas nėra tapomas vien tamsiomis spalvomis. Vaikiški pokštai, lengvas humoras pinasi su tomis sunkiosiomis gijomis, dėl ko gauname tikrai puikų rezultatą.

Labiausiai nuvylusi filmo vieta – prakeiktas happyendas. OK, neturiu nieko prieš siužeto judėjimą ta linkme, bet negi privaloma žiūrovui brukte brukti, kad galų gale viskas tampa gera ir gražu? Negi negalima palikti abejonės, intrigos? Žodžiu, eilinį kartą viskas baigiasi šleikščiu saldumu :/

A, tiesa. Indiškuose filmuose (šitas, beje, ne visai indiškas. Nemaža, jei tik ne didesniąja dalimi – britiškas) privaloma šokti? Žinoma. Tad šio kanono neatsisakoma ir čia. Ir po velnių, tai suveikia kaip visai neblogas baigiamasis akordas! Tiesiog savo kanoniškumu komiškas, kartu ir tikėtas, ir nesitikėtas elementas, kuris pačioje juostos pabaigoje sueina tikrai gerai :)

Tad kas nematė, ir domisi ne vien bajavykais, serialais, komiksų ekranizacijomis ir holivudinėmis komedijomis – tikrai rekomenduoju pasižiūrėti. Oskarų gal ir per daug, bet bent jau poros tikrai buvo vertas.
_______
* Čia turiu galvoje prieskonį, o ne profesiją/kastą/pašaukimą ;)