Himleriškas nacių okultizmas, runų mistika, kvantinė fizika – atrodo, bus visai smagu, ar ne? Bet visgi receptas, kurio principas „jei kiekvienas ingredientas yra skanus, tai visus kartu sudėjus, irgi bus skanu!“ ne visada pasitvirtina…

Knyga… kažkokia blanki. Visiškai neįtikinama. Nesu D. Browno fanas, bet reikia pripažinti, rašo jis kažkaip įtikinamai. O čia… tarsi bandymas pasiūlyti dar vieną sąmokslo teoriją, bet akivaizdžiai visiškai iš fantastikos srities.

Ne, fantastiką aš mėgstu, nepagalvokit. Bet tada, kai tai ir vadinama fantastika, be jokių pretenzijų į ką nors kitą. Tuo tarpu „Juodąjį Ordiną“ išvis neaišku kam priskirti. Kažkoks neapibrėžtas trileris, taikantis ant bangos, ir tiek.

Taip, tai yra trileris. Su pačiu pigiausiu įtampos kėlimo būdu, kai veiksmas pačioje karščiausioje vietoje nupjaunamas ir skaitytojas perkeliamas į visiškai kitą giją. Atrodo daugmaž taip (čia mano improvizacija „į dvasią„, ne autentiško teksto publikavimas):

… Džonas tyliai sėlino kolonų šešėliais išmarginta sale. Vyras jautė, kad patalpoje be jo yra dar mažiausiai trys žmonės, o žinant aplinkybes, dėl kurių jis čia pateko, buvo aišku, kad iš šios salės galės išeiti tik vienas gyvas padaras…
Džonas sustingo. Kažkur kairėje pasigirdo tylus cyptelėjimas, sukeltas batų slystelėjimo išvaškuotomis grindimis.
Ir tada jis pastebėjo mažytį raudoną taškelį, žybsintį ant jo švarko būtent ten, kur turėjo būti širdis.
Kitas dalykas, ką jis išgirdo, buvo šūvio garsas.

Džonas…

Ir taip toliau. Atsiprašau, bet mano nuomone, tai tiesiog pigu. Mano supratimu, akstiną skaityti toliau turėtų palaikyti siužeto intriga, veiksmo vingiai ir visokios mįslės, o ne vertimas spėlioti „nu tai kaip jis čia dabar iš šito išsisuks, a ?„. Čia gi turime kažkokį literatūrinį sadizmą, ir tiek…

Romane pilna taip ir nepaaiškinamų detalių ar net siužeto gabalų. Pavyzdžiui, kažkas padega antikvarinį knygyną, nušauna jo savininkę ir kėsinasi į šios globotinę, bet romano pabaigoje man taip ir nepaaiškėja, kodėl autorius visa tai pasakoja, nes dar prieš tą epizodą skaitytojas nuraminamas, kad viena ypatinga knyga, smarkiai įtakojanti visą pasakojimą, iš tiesų yra visiškai kitoje, saugioje vietoje.

Kitas pavyzdys galėtų būti ir pati ieškomoji knyga. Tai – „Darwino Biblija„, t.y. Biblija, priklausiusi Charleso Darwino šeimai. Taip, „Juodojo Ordino“ siužetas kažkiek sukasi apie evoliuciją, bet tai – vienintelė logiška priežastis kišti čia tą pavardę, nes šiaip jau Darwinas anei jo giminiečiai niekaip kitaip prie veiksmų knygoje nė trupučio neprisideda – garsiai šeimai priklausiusi Biblija svarbi tik tuo, kad joje kažkokią svarbią informaciją yra užšifravęs nacių mokslininkas. Ir, kai apgalvoji, juk daug logiškiau būtų, jei jis tą informaciją būtų palikęs kokioje savo užrašų knygutėje, ar laboratoriniame žurnale…

„Juodajame Ordine“ pakankamai dažnai kalbama apie kvantinę fiziką. Prisipažįstu, supratau (o jei tiksliau – stengiausi suprasti) gal kokių 20%. Su ja susijusi ir kulminacija. Nesakysiu, kokia tiksliai, bet mano supratimu – mokslo požiūriu visiškai crazy, nors šiaip jau – ypač poetiškai žiūrint – visai graži: žmogaus sąmonė (ar gal ten pasąmonė buvo, nebeatsimenu) prilyginama „kvantiniam poetencialui„, tiesiog kaip programos išeitiniai tekstai, kurį iš tikrųjų panorėję galime koreguoti ar net ir perrašyti, esant tam tikroms sąlygomis (knygoje – sukurtomis to paslaptingojo nacių projekto).

Iš tiesų gal čia per daug užsipuoliau rašytoją. Gal čia tik vertimas toks, bet… Na, nejaučiu knygos pilnatvės, ir tiek. Yra mokslo (ir sako, autentiškos istorijos), yra fantastikos, yra trilerio, bet viską tai suplakus, kažkodėl gavosi skystas, neįtikinantis marmalas.

Gal kiti skaitę turi kitokių įspūdžių?..