Va kuo man patinka skandinaviškoji kinematografija – ten dauguma atvejų viskas būna kažkaip… ramu. Patys baisiausi ir blogiausi dalykai, kuriuos amerikiečiai ar net ir europiečiai vaizduotų su isteriškais klyksmais, plaukų rovimusi ir stambiu planu rodomu nubėgusiu akių tušu, šiauriečiai parodo ramiai ir paprastai. Ir lėtai – žiūrovas gauna daugiau laiko įsijausti į vaizdą, pagauti mintį, savaip ją interpretuoti.

Pats baisiausias dalykas režisieriaus Tomaso Alfredsono filme „Let the Right One In“ yra… promo vaizdeliai, kurių vieną matote šio įrašo pradžioje. Atrodytų – siaubiakas apie amžinoje vaikystėje įstrigusią vampyrę (hm? kur jau tai matyta? ;). Nė velnio. Iš tiesų – stipriai psichologizuota drama apie vienišumą. Vaikų vienišumą. Ir žiaurumą. Žmonių, ne vampyrų.

Veiksmas vyksta devintojo dešimtmečio pradžioje, kai vieną pasaulio pusę dar valdo draugas Brežnevas. Paprasta švediška buitis, vienišas dvylikametis berniūkštis, po tėvų skyrybų gyvenantis su mama ir kenčiantis nuo mokyklos banditėlių. Kiekvieną vakarą vaikis eina į tamsų kiemą ir medžiokliniu peiliu bado medį, įsivaizduodamas, kad iš tiesų prieš jį stovi jo skriaudėjai. Deja, viso filmo metu tai ir lieka tik fantazija, ir ilgainiui vaikio problemas tenka pradėti spręsti…

… jo kaimynei. „Keistai kvepiančiai“ iš pažiūros bendraamžei mergaitei, kuri šaltais žiemos vakarais kieme pasirodo vilkėdama palaidinukę trumpomis rankovėmis. Atsirandančiai tarsi iš niekur. Ir, kaip paaiškėja, gyvenančiai už sienos, gretimame bute.

Atrodo, ji tokia pati vieniša, kaip ir baltapūkis filmo herojus. Tik atrodo prasčiau. Pavargęs žvilgsnis, nuolatiniai „maišeliai“ po akimis. Ir jos niekada nesutiksi dieną.

Ilgainiui du jauni vienišiai susidraugauja.

Vienišumas vaizduojamas labai paprastai, bet efektingai – kiemas visada tuščias, tik du vaikai. Esminėse scenose – ne daugiau trijų žmonių vienu metu, dažniausiai – du. Pakankamai daug erdvės – tik ne paslaptingai tuščios, o buitiškos. Bet neperkrautos.

Juosta lėta, su minimumu specialiųjų efektų. Daug, regis, neesminių, bet prie realybės priartinančių smulkių scenelių, padedančių suprasti, kad vampyro tematika čia – tik alegorija, o juk filmas apie realybę. Purvinoką, pablukusią realybę, kurią galime pamatyti pažvelgę pro langą.

Juosta pastatyta pagal to paties pavadinimo knygą, kuri, sprendžiant pagal komentarus, gerokai stipresnė ir mažiau išcenzūruota, nei filmas. Novelė išversta į danų, vokiečių, rusų ir anglų kalbas. Beje, sako, amerikiečiai irgi stato ar tai dar tik statys savo filmo versiją, kuri vadinsis „Let Me In„. O pats originaliosios juostos režisierius švedas, sako, labai nusivylė piratavimo kino industrijoje mastais ir, nusprendęs artimiausiu metu filmų nebestatyti, sugrįžo į teatrą.

Pernelyg dramatiškas švediškosios juostos treileris:
[video:youtube:ICp4g9p_rgo]