Bloge fantascius.lt aptikau įdomią rubriką – įvairūs Lietuvos fantastikos rašytojai dalinasi savo geriausių fantastinių knygų dešimtukais. Ne, nesutinku, kad Romualdą Drakšą galima vadinti rašytoju, bet paties dešimtuko idėja gera, ir manau, įdomu būtų pasižiūrinėti ne tik rašytojų, bet ir paprastų žmonių dešimtukus. Dar įdomiau būtų – pakomentuotus/argumentuotus dešimtukus, o ne vien eilutes su autorių pavardėmis ir knygų pavadinimais.

Maniškė variacija:

Nr.1 J.R.R. Tolkien – Lord of the Rings trilogija (na, pridedant dar ir „The Hobbit“ ;). Turbūt, didžiausią įspūdį ir įtaką man padariusi knyga apskritai. Pasaulio gilumas, dydis ir išbaigtumas, įspūdinga pasakojimo kalba (ypatingai pasijunta skaitant originalo kalba). Tai – visiškai atskiras pasaulis su nuosava mitologija – pasaka, kurioje veikėjai seka sakmes… Ir taip, romantizuota viduramžiška atmosfera, bet kartu ir pakankamai niūri, o svarbiausia – ne nusibodusiai happyendiška.

Nr.2 Glen Cook – Black Company, pirmų 5-6 knygų ciklas. Tamsioji, ciniškoji „maginė fantastika“ (brrrr… vis dar negaliu priprasti prie šio termino). Kur gėrio ir blogio kaip ir nėra, yra tik „mes“ ir „jie“ – o kaip gi kitaip gali ir būti samdiniams, kovojantiems už tuos, iš kurių rankų ateina atlyginimas?.. Visgi pro visą purvą ir natūralų tokioje situacijoje cinizmą vis šmėkšteli kažkoks žmogiškumas, garbės sąvoka, ir… prisirišimas prie senų draugų, tapusių šeima. Nelaimei, į ciklo pabaigą prasideda visiškos meilės-seilės ir visiškai popsiniai siužeto vingiai, tad bent jau paskutiniąsias knygas tenka skaityti tik iš pagarbos ciklui ir veikėjų praeičiai…

Nr.3 Andrzej Sapkowski – Wiedźmin ciklas. Pačiam keista, trečiasis maginės fantastikos ciklas iš eilės, ir dar pačioje topų viršūnėje, bet… negaliu duoti žemesnės vietos, nors tu ką. Šiaip kažkiek panašus į aukščiau minėtus ciklus, galbūt miglotai galima būtų teigti, kad net savotiškas minėtųjų mišinys, sujungiantis „Žiedų Valdovo“ melancholiją ir Juodosios Gvardijos sarkazmą bei ciniškumą. Tik va „Raganiuje“ daugiau humoro, ironijos perfrazuojant tradicinius pasakų siužetus ir veikėjus. Gaila, ciklas į pabaigą, kaip ir dauguma ciklų, išskysta, nors pati pati pabaiga, bent jau man – labai graži ir tinkama…

Nr.4 Louis McMaster Bujold – Vorkosigan saga ciklas. Moters rašyti detektyvinės/veiksmo mokslinės fantastikos romanai. Labai žavus pagrindinis herojus (neįgalus/apsigimęs antigražuolis, neurotiškas genijus su ryškia šizofrenijos gyslele), pakankamai kovų, įtempto veiksmo ir techninių detalių, ir… emocinė pusė – neperspausta, tikrai maloni skaityti. Intelektualus bajavykas, kaip kažkas kažkur suskėlė :)

Nr.5 Neil Gaiman – American Gods. Gaimano rašliavos, kiek teko jų skaityti, beveik visos geros, bet čia – bent jau man labiausiai palikusi įspūdį jo knyga. Žaidimas alegorijomis ir archetipais, mitologijos ir šių dienų realaus pasaulio persipynimas – įdomu ir atmosferiška. Atmosfera… sakyčiau, mėlyna – taip, tokia kažkuo bliuziška: melancholiška, išplaukusi. Ir niūri. Labiausiai užkabinęs savotiškas žaidimas – kaip Gaimanas pavaizduos vieną ar kitą dievybę, arba spėliojimas, kas čia toks ką tik buvo :)

Nr.6 Frank Herbert – Dune ciklas. Ne visas, bet bent jau pirmos kelios knygos. Jei būčiau koks nors „New York Times„, „Washington Post“ ar koks kitas veikėjas, priverstas recenzuoti knygas trumpomis skambiomis eilutėmis, turbūt rašyčiau taip: „Tai – tarsi „Žiedų valdovo“ epizodas mokslinės fantastikos pasaulyje! Futuristinė technologija ir amžinosios žmonijos problemos!„. Išties – kosminė opera su ištisais dinastiniais karais, pakankamai giliai ir įdomiai sukurtas pagrindinis – Arrakio arba Kopos – pasaulis. F. Herbertas gana neblogai numatė ateitį: pakeiskim spice’ą nafta, ir ką gausim? ;)

Nr.7 Ray Bradbury – The Martian Chronicles. Fantastika čia tik apvalkalas, nors jau ir vien kaip apvalkalas – įspūdingas. Labai poetiška, emocinga knyga. Bredberis fantazuoja Marso užkariavimo istoriją – nuo pirmųjų pionierių iki visiško vietinių marsiečių genocido, bet iš tiesų… piešia Ameriką. Pakeiskim marsiečius indėnais, prisminkim Šaltąjį karą – ir turim „Amerikos Kronikas„.
Keistai jauki knyga. Na, toks jau Rėjaus stilius :) Beje, man prie „Marso kronikų“ kažkodėl limpa kita knyga: John Brunner – „Total Eclipse„. Matyt, dėl panašios nuotaikos ir netobulojo žmogiškumo temos.

Nr.8 Сергей Лукьяненко – Лабиринт Отражений, Фальшивые Зеркала ir Прозрачные Витражи. Na, kompai ir internetas – gi neatskiriama mano gyvenimo dalis… O pradėjau naudotis netu tada, kai dar klestėjo echokonferencijos (ir moderatoriai su „pliusomiotais“ ;), kai populiariausia realaus laiko pokalbių programa buvo mIRC, ir dar atsimenu (t.y. ne tik atsimenu, bet laikas nuo laiko ir sumetu) Doom’ą ir pirmąjį Unreal’ą… Dėl to ir įdomi bei kažkuo artima ta Gilumos vizija – kompiuterinio pasaulio, į kurį pasineriama ne vien ausimis, akimis ir klaviatūra, bet ir visa sąmone. O va panašios temos „Neal Stephenson – Snowcrash“ neužkabino nė pusės tiek, kiek Lukjanas… Tiesą sakant, pasirodė pernelyg oldschool…

Nr.9 Сергей Лукьяненко – Дозор ciklas. Sakyčiau, tokia lengvojo pasiskaitymo veiksmo fantastika. Lukjanas, kaip visada bando žongliruoti morale ir panašiais emotional-like dalykais, na bet… neišeina, neišeina to priimti nuoširdžiai. Užtat pasaulis – tikrai įdomus ir originalus. Magai ir visokie mitologiniai padarai, gyvenantys tarp mūsų, paprastiems žmonėms nematomi pasaulio sluoksniai ir kažkoks panašumas su „juodąja gvardija„, kai galų gale išaiškėja, kad nėra gėrio ir blogio, yra tik „jie“ ir „mes“, ir savo poelgių pateisinimas.

Nr.10 Carl Sargent & Marc Gascoigne – Nosferatu. Daugelis fantastų čia manęs nesupras ir nepateisins. Iš tiesų čia yra vienos RPG sistemos – Shadowrun novelė. Bet pirmąkar ją skaičiau dar nežinodamas apie jokią sistemą ir mane knyga sužavėjo savo pasauliu (OK, čia gal sistemos nuopelnas) ir… jo gyvumu, organiškumu (o čia jau ačiū rašytojams). Smogikai troliai, ginkluoti rankiniais šturmo kulkosvaidžiais (aka SMG), mikroautobusiuku vykdami į misiją, klausosi hardroko, žmonės-hakeriai bendradarbiauja su elfais-magais ir troliais-šamanais… Maginė fantastika ir cyberpunk, bet mano skoniui – puikiai vykęs, įtikinamai sulietas derinys.

Viskas magiškasis skaičius „10“ pasiektas. O už jo knygų dar daug… Pagal ką atrinkau šias? Pagal tai, kad jas suskaitau nors kartą į metus-dvejus. Nes man jas paprasčiausiai malonu jas skaityti vėl ir vėl. Dar norėjau kur nors įkišti Stephen King – „It“ (man tai būtent fantastinė, o ne siaubo knyga. Ar gal net istorinė, nes kas mane joje labiausiai kabina – gyva 6-ojo dešimtmečio Amerikos atmosfera: įsisiautėjusi rokenrolo banga, tų laikų nuotaikos ir buitis… hell yeah!), ir dar Francis Carsac – „Likimo kalnus“ bei „Eldorado liūtus“ (atsiprašau, originalių pavadinimų nežinau), bet… amžinai gi netęsi. Tai čia ir dedu tašką.