Pradėti turbūt reikia nuo to, kad vaikystėje aš pirma išgridau žodį „kara-te„, o tik po to sužinojau, kad yra toks daiktas, kaip Japonija. Čia tėčio ir jo aistros koviniams menams kaltė :) Išgirst išgirdau, bet ilgą laiką, net ir pradėjęs treniruotis kara-te, nelabai suvokiau, kokia ta senovės Japonija iš tiesų buvo. Puikiai įsivaizdavau, kaip atrodė Laukiniai Vakarai (perskaitytų knygų pasekmė ir vėlgi tėčio kaltė ;), bet kaip ten su Japonija – ne. Nes nebuvau skaitęs nė vienos knygos apie ją.

„Siogūną“ pirkau net nežinodamas, kad tai – kaip ir istorinis romanas. Matydamas ant viršelio „Eridano“ emblemą ir pakankamai eridaniško stiliaus iliustraciją (hm. nors visgi reikia padėkoti – pusnuogių mergų visgi nematyti), kažkodėl tikėjausi, kad čia bus fantasy, tik viduramžių Japonijos settinge. Anaiptol.

Visų pirma, norisi papriekaištauti dėl knygos pavadinimo. Siogūnu čia pakvimpa, bet pakankamai retai ir iš labai labai toli – na, kaip kaimyno, rūkančio už trijų balkonų, cigarete. Pavadinimas lyg ir nuteikia didingoms tūkstantinių armijų batalijoms (tikėjausi kažko panašaus į „Žiedų Valdovo“ Horno daubos mūšį ar mūšį prie Žavumos „Juodojoje Gvardijoje„), jos pasirodo, bet tik paskutiniuose antrosios knygos puslapiuose, ir aprašomi maždaug „…ir susitiko n tūkstančių to ir to armijos su x tūkstančių to ir to armija, mūšis vyko ten ir ten, pirmasis laimėjo.“ That’s all.

Visų antra, čia kygos trūkumai ir baigiasi. Tiesa, daug taikliau būtų buvę knygą pavadinti tiesiog „Samurajus„. Banaliau, ne taip didinga, bet iš tiesų knyga ir yra apie bushido – samurajaus kelią. Knygos siužeto „varikliuku“ pasirinkti kaip ir realūs įvykiai – britų kapitono William’o Adams’o istorija. Teigiama, kad visi pagrindiniai knygos herojai (ir natūralu – įvykiai) turi realius prototipus Japonijos istorijoje. O pats siužetas toks: į vienos viduramžių Japonijos provincijos krantą išplukdomas katastrofą patyręs olandų karinis-prekybinis laivas su vos keliais likusiais gyvais jūrininkais. Japonijoje – „įdomūs laikai„: keli metai po kanclerio (ar kažko ten panašaus lygio) mirties, ir nepilnamečio jo palikuonio globotojai-regentai tuoj tuoj kibs vieni kitiems į kimono atlapus. Ne patys, žinoma – leis pasireikšti savo keliasdešimtūkstantinėms samurajų armijoms.

Vienam iš regentų pasiseka: būtent jo valdomoje provincijoje atsiranda barbariškų papročių, bet visiškai nebarbariškų žinių ateivis. Barbariškumo sąvoka operuojama labai sėkmingai: pačių japonų, kapojančių galvas dėl menkiausio nieko, nenaudojančių jokių šaunamųjų ginklų ir karinėje laivyboje naudojančių tik galeras, europiečių pravardžiavimas barbarais iš pradžių atrodo labai jau ironiškai, bet kai palengva pateikiamas kultūrinis, intelektualinis, galų gale – higienos kontrastas, iš tiesų XVI-XVII amžiaus Europos gyventojas pradeda priminti laukinį, su pagaliu kovojantį prieš bananų kekes palmės viršūnėje.

Knyga pakankamai vaizdingai pateikia 1600-ųjų Japonijos buitį ir papročius. Ne tik detaliai, bet ir gyvai, įtikinamai. Regis, beprasmiškos ar tiesiog sadistiškos žiaurybės, kurių knygoje tikrai netrūksta, nušvinta nauja šviesa, bet visame tame slypi… hm, poezija?

Smilkalų lazdelėmis matuojamas brangus karvedžio laikas, vienas labiausiai neraminančių samurajaus užduočių prieš jo mirtį – sukurti tinkamą haiku, specifinis samurajiškas gyvenimo ir mirties santykis, netgi toks dalykas, kaip ironiškas sutarties sutvirtinimas bendru nusišlapinimu nuo tvirtovės sienų – visa tai dvelkia ta egzotine Rytų romantika, ir kas svarbiausia – ji taip sėkmingai skiedžiama bendražmogiškomis žiaurybėmis, goduliu, bei kitomis ydomis, kad knyga tikrai nepasidaro pernelyg saldi.

Senoji Japonija nepateikiama skaitytojui iškart. Ją palaipsniui atranda minėtojo kapitono Williams’o literatūrinis antrininkas, pagrindinis knygos herojus Džonas Blektornas, po truputį iš barbaro virstantis civilizuotu žmogumi – samurajumi. Ko gero, čia ir yra neįtikinamiausias knygos elementas: laukinio baltojo tapimas privilegijuotos klasės kariu, jo priėmimas į seną ir kaip reta konservatyvią japonų bendruomenę.

O pagrindinis knygos pliusas man asmeniškai – „Siogūnas“ man sudėliojo visus pagrindinius taškus ant „i“ mano supratime apie Japoniją ir jos romantinį palikimą – taškus, kurių vis dar trūko perskaičius „Hagakurę„, „Sniegą„, pamačius „Šunį Vaiduoklį„. Jei kas galėtų kažką panašaus parekomenduoti – būčiau labai dėkingas. Domo arigato ! ;)