Šiandien pietavau su bendradarbėmis. T.y., buvau vienas vyr. lyties individas keturių merginų kompanijoje, bet kadangi pas mus toks lyčių pasiskirstymas darbe gana įprastas (ir man visai malonus ;), o aš niekada ir nesistengiu demonstruoti savo macho, ar gal šiaip tiesiog iš kolegiško solidarumo ir lyčialygiškumo (už ką būtų tikrai nuoširdi padėka), viena pradėjo pasakoti visai kompanijai, apie vieną gotą (vardasadžiuirivisuomeneižinomas), kurio draugė laukiasi. Na, po to seka logiškai išsivystantys pasvarstymai apie tai, kaip vaikai yra gerai ir sunku, geriau su jais ar be jų ir t.t. Bet istorija ne apie tai. Staiga pati pokalbio užvedėja, tarsi norėdama nustebinti likusią kompaniją, skelia:
– Pavyzdžiui, jie (suprask – šita gotų pora) tiki, kad jie jau pažįstami kelis šimtus metų, ir kad jau nebe pirmą gyvenimą yra pora.
Visos kitos nuoširdžiai puola stebėtis.
WTF? Ne, rimtai, WTF? Kame čia nuostabumas, kad kažkas tiki tokiais dalykais? Ar kad netiki? Kodėl reikia stebėtis, jei kažkas deklaruoja, kad tiki skraidančiomis lėkštėmis? Ar spagečių monstru? Ar devintuoju nematomu bitu baite? Kodėl reikia stebėtis, ka kažkas kitokių pažiūrų, nei tu?
Suprantu – gali nepritarti, gali nekęsti, tyčiotis iš jo – čia ne patys maloniausi variantai, bet visai logiški. Bet stebėtis? Kas čia nuostabaus?
Nuoširdžiai nesuprantu.
Kadangi nesusilaikau neišreiškęs nuostabos, viena kolegė, tarsi atsiprašydama, pasiaiškina:
– Na supranti, mes jų (suprask – gotų) gi nepažįstam.
Dar gražiau. Stebėtis tuo, apie ką nieko nežinai? Čia aš jau visai pasimečiau ir užsičiaupiau. Ar keista, kad kokie tumbuktu pigmėjai garbina dievuką Thumbuchthulu, kuris, pasak jų, turi devynias galvas, bet nė vieno pilvo, ir naktimis kuria klasikinius haiku? Man tai kažkaip ne. Nes pradžiai, tiesiog nežinau nė vienos priežasties, kodėl jų vaizduotėje galėjo ar negalėjo susiformuoti toks jo atvaizdas.
Taip ir baigėme pietus. O buvo skanu. Valgėme Didžiojoje Kinijoje, prie VCUP. Rekomenduoju. Kaina atitinka porciją, net ir dienos pietų metu…
